“Duobė” kaip žmogaus išgyvenimų, skausmų, džiaugsmų, paklydimų ir aistrų visuma organiškai išsiskiria į dvi puses – moteriškąją ir vyriškąją. Šis skirsnis dalinai atliepia parapijonių pasidalijimą į dešinę ir kairę katalikų bažnyčioje. Gilindamasis į NUODĖMĖS temą, analizavau daugelio menininkų, praeitais amžiais kūrusių pragaro ar skaistyklos vaizdinius. Gretinau savo pasiektas įžvalgas, mąstydamas apie Renesanso freskas, japonų grafiką, kinų tapybą. Studijuoju ir mokausi iš Egipto meno, nuolatos grįžtu prie actekų kultūros ar japonų teatrinių vaško kaukių. Būtina pabrėžti, kad apart asmeninio patyrimo, psichologinių įžvalgų, didžiulį dėmesį skiriu kultūros visumos analizei, rašytiniam palikimui, šventyklų ir bažnyčių struktūros suvokimui. Man labai svarbu kurti kompozicijas – spalvos ir formos traktuote komunikuojančias, besiliečiančias, tarkim, su Gotikos estetika, Bizantijos mozaikų komponavimo kanonu, egiptiečių reljefais ar skulptūrinių ansamblių mąstelio suvokimu ir žaisme. Labai svarbu rasti savo kalbą, savo formos išraišką, šiuolaikišką temos traktuotę, bet esu įsitikinęs, kad ji galima kruopščiai analizuojant kultūros palikimą, jungiant ją su šių dienų interesu. Žmogiškoji nuodėmės samprata (Duobė) – labai patrauklus instrumentas kultūros, civilizacijos tyrimui, o tuo pačiu Didžios Abejonės ir Vilties išsakymui… Kas gi svarbiau ir kaip juos sugretinti – išgalvoto Dievo pirštas ar apviltos ir pamirštos kekšutės šešiapirštės pėdos įspaudas?... Moteriškoji pusė – ją vienija dramblio kaulo spalva, mistiška ir filosofiška, kai kurias formas pabrėždama šalto sidabro bliku, kai kuriose vietose sušildama iki pirmapradžio kiaušinio trynio. Tarsi Giotto freskos nuotrupos išnyra rusvos gėlės, persmelktos ilgesiu dangaus mėlio. Kompozicijos ašis – Nuodėmingoji mergelė, tarsi ikrų, savo vaikelių veidų fos(c)ilijų įkalinta, tyliai džiūgauja pasipuošusi raupų bučiniais, paskutiniais liudininkais nuviltos jos meilės tuščio geismo... Vyriškoji pusė, besiformuojanti iš geležies rūdžių spalvos, meteoritų, vulkano išvaržų ir verdančios lavos, tarsi primena geležies amžiaus nukaltą pirmą ietgalį. Erškėčio motyvas, kraujo ir geležies maišyta spalva, destruktyviu judesiu sukasi į gyvybės spiralę, lyg ir primindamas vyriškos kančios ir sakralumo užduotį... Mergelių procesija nuolankiai seka sutenerio nubrėžta trajektorija. Jų impulsyvūs kūnai persmelkti jutiminių kiaurymių, veidų fragmentai dar vis mena buvusio haremo šlovę. Ir vis dėlto jų rūbo klostėse, jų figūrų ritme esama Paryžiaus, Kiolno katedrų šventumo... Galingas jautis, tarsi nulipdytas iš jūrinių kriauklelių, transformuojantis Europos pagrobimo mitą, gaivalas, savo sperma išpurškiantis „šventojo karo“ sąvoką... Moteriškojoj pusėj driežas – meilužis, gundytojas – atlieka ypatingą vaidmenį. Jis tarpininkas, susiejantis svajonę ir žemę. Jis - prieštaringas, daugialypis, demagogas, tuo pačiu pedagogas ir gašlūnas. Jis - neišvengiamas herojus susenusiu yrančiu kūnu, stamantria liežuvio kilpa, Tibeto lamos akim, išdidintais delniukais mušantis tylų valiūkišką ritmą... Girdinti Pilis tarsi iš skaudžios vaikystės pasakų nukreipta į dangų. Čia ir observatorija ir klausykla – nuodėmės išrišimo instancija. Alchemikų mokslo įranga, viduramžių egzekucijų instrumentai, burbulų pūtimo motyvai darniai sugyvena su erotinio jausmo nišom. Abiem kompozicijom svarbus veidrodis. Atspindėdamas vieną ar kitą motyvą, laužydamas ir jungdamas ji kuria papildomą išmatavimą. Jis papildo matymo rakursą nauja informacija, tuo pačiu žiūrovą, stebintį šią kompoziciją, paverčia dalyviu, įkomponuoja jo veidą, žvilgsnį į vieną ar kitą situaciją. Ant šių kūrinių galima vaikščioti, bet rekomenduočiau įsikurti ant pilvo, gulomis. Turiu vilties, kad čia praleistas laikas neprailgs...